Pereiti prie turinio

1944 m. Islandijos konstitucinis referendumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

1944 m. Islandijos konstitucinis referendumasIslandijoje surengtas konstitucinis referendumas, vykęs 1944 m. gegužės 2023 d.[1] 1918 m. gruodžio 1 d. Danijos ir Islandijos unijos aktu Islandijai buvo suteikta nepriklausomybė nuo Danijos, tačiau abi šalys liko asmeninėje sąjungoje, o Danijos karalius buvo ir Islandijos karalius. Dviejų dalių referendume rinkėjų buvo klausiama, ar unija su Danija turėtų būti panaikinta ir ar priimti naują respublikinę konstituciją. Abiem klausimams buvo pritarta, kiekvienam iš jų pritarė daugiau kaip 98 % respondentų. Bendras rinkėjų aktyvumas buvo 98,4 %.[2][3]

Klausimas Prieš Netinkami Iš viso

balsai

Registruoti

rinkėjai

Rinkėjų

aktyvumas

Rezultatas
Balsai % Balsai %
Unijos akto panaikinimas 71 122 99.5 377 0.5 1 559 73 058 74 272 98.4 Patvirtinta
Nauja Konstitucija 69 435 98.5 1 051 1.5 2 572 Patvirtinta

Sąjunga su Danija buvo nutraukta 1944 m. birželio 17 d. Kadangi Danija vis dar buvo okupuota nacistinės Vokietijos, daugelis danų jautėsi įžeisti, kad šis žingsnis buvo žengtas tuo metu. Nepaisant to, Danijos karalius Kristijonas X nusiuntė islandams sveikinimo žinią.

1944 m. birželio 17 d. Tingvedliro nacionaliniame parke buvo surengta respublikinė šventė. 13.30 val. ministras pirmininkas Björn Þórðarson pradėjo iškilmes, po kurių buvo surengta religinė ceremonija. Bažnyčios varpams skambant, buvo pakelta Islandijos vėliava, o parlamento nariai pakilo iš savo vietų. Visi vienašališkai paskelbė, kad nuo šiol Islandija bus respublika. Tada parlamento nariai pirmuoju prezidentu išrinko Sveinn Björnsson. Karo metais jis buvo Islandijos regentas ir karaliaus vietininkas. Jis buvo vienintelis prezidentas, kurio tiesiogiai nerinko Islandijos gyventojai.

  1. Dieter Nohlen & Philip Stöver (2010) Elections in Europe: A data handbook, p. 961 ISBN 978-3-8329-5609-7
  2. Nohlen & Stöver, p967
  3. Hálfdanarson, Guðmundur (2001). Íslenska þjóðríkið - uppruni og endamörk. p. 139.